Taip aš girdėjau. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Anathapindikos vienuolyne Džetos giraitėje netoli Savatthi. Ir štai Palaimintasis iš ryto apsirengęs, pasiėmęs dubenį aukoms ir viršutinį apdarą, nuėjo į Savatthį aukų (rinkti). Garbingasis Rahula irgi iš ryto apsirengęs, pasiėmęs dubenį aukoms ir viršutinį apdarą sekė Palaimintajam iš paskos. Ir štai Palaimintasis atsigręžęs kreipėsi į garbingąjį Rahulą: „Rahula, bet kokia materiali forma – praeities, dabarties ar ateities, ar vidinė, ar išorinė, ar akivaizdi, ar subtili, ar prastesnė, ar puikesnė, ar tolima, ar artima – visa materiali forma (matytina taip): „Tai nėra „mano”, aš nesu tai, tai ne „manasis aš”.” Tas su teisingu supratimu turi būti pamatyta taip, kaip tai iš tiesų yra.” „Ar tik materiali forma, Palaimintasis, ar tik materiali forma, Gerai Žengęs?” „Ir materiali forma, Rahula, ir jausmo tonas, ir suvokimas, ir proto dariniai, ir sąmonė.” Ir štai garbingasis Rahula (pagalvojo): „Na kas gi dabar tiesiai iš Palaimintojo gavęs pamokymą eitų į kaimą aukų (rinkti)?” Apsisukęs jis grįžo atgal ir atsisėdo po vienu medžiu sukryžiavęs kojas, laikydamas kūną tiesiai, sutelkęs atidą priešais save. Garbingasis Sariputa gi pamatė gerbiamą Rahulą taip sėdintį po medžiu.