Eidamas, jis pirmiausia žengia dešine koja. Jis neištiesia kojos pernelyg toli, nenuleidžia jos pernelyg arti. Jis eina nei per greitai, nei per lėtai. Einant, jo keliai nesidaužo. Einant, jo kulkšnys nesidaužo. Eidamas, jis nei pernelyg pakelia šlaunis, nei pernelyg užlaiko jas už nugaros, nei sutraukia jų, nei atpalaiduoja. Jam einant, svyruoja tik apatinė jo kūno dalis. Jis eina nenaudodamas kūno pastangų. Atsigręždamas pažvelgti (atgal), jis tai daro visu kūnu. Jis nežiūri tiesiai į viršų, nežiūri tiesiai žemyn. Eidamas, nežiūrinėja į šalis, jis žvelgia plūgo jungo ilgio atstumu prieš save, o visa, kas esti toliau, nevaržomai žino ir mato. Įeidamas į namus, jis kūno nei ištiesia, nei sulenkia, nei sutraukia, nei pašleivina. Jis apsisuka nei per toli nuo vietos atsisėsti, nei per arti jos. Sėsdamas, jis nesiremia ranka į žemė bei nemeta savo kūno ant vietos atsisėsti. Sėdėdamas namų viduje, jis nejudina nerimastingai rankų. Jis nejudina nerimastingai kojų. Jis nesėdi užsimetęs kelią ant kelio ar kulkšnies ant kulkšnies. Jis nesėdi ranka prilaikydamas smakrą. Sėdėdamas namų viduje, jis nebijo, nedreba, nekrūpčioja ir nesijaudina. Nebijantis, nedrebantis, nekrūpčiojantis, nesijaudinantis, jis nešiurpsta.