„Išties, Puna, nepagauni, kai sakau: „Pakaks, Puna, nesvarbu, neklausk manęs to.” Bet tiek to, paaiškinsiu tau tai. Štai, Puna, kažkas ištisai lavina iki tobulumo šuns įžadus, ištisai lavina iki tobulumo šuns dorovę, ištisai lavina iki tobulumo šuns galvoseną, ištisai lavina iki tobulumo šuns elgesį. Visa tai lavinęs, po kūno žūties, po mirties jis atgimsta šunų draugijoje. Bet jei jis laikosi tokių pažiūrų: „Šios dorovės, įžadų, savęs kankinimo ar skaistaus gyvenimo dėka atgimsiu dievybe arba viena iš dievybių,”– tai jo neteisingas požiūris. Sakau, Puna, kad to, kas laikosi neteisingo požiūrio, laukia vienas iš dviejų likimų: pragaras arba gyvūnų pasaulis. Tokiu būdu, Puna, geriausiu atveju besilaikantis šuns įžadų atgimsta šunų draugijoje, blogiausiu – pragare.” Kai tai buvo pasakyta, nuogalius asketas Sėnija besilaikantis šuns įžadų pradėjo verkti, ašaroti.