„Tarp jų, namų šeimininkai, tikėtina, kad atsiskyrėliai ir brahmanai, kurie išpažįsta tokią doktriną, laikosi tokių pažiūrų: „Nėra dovanų, nėra aukų … kurie būtų paskelbę patys tiesiogine patirtimi pažinę šį ir kitą pasaulius,” – jie atsisakę šių trijų dorų veiksmų: gero elgesio kūnu, gero elgesio kalba ir gero elgesio protu, gyvens taikydami šiuos tris nedorus veiksmus: blogą elgesį kūnu, blogą elgesį kalba ir blogą elgesį protu. Dėl kokios priežasties? Juk tie gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai nemato nei nedorų veiksmų kartumo, kenksmo ir užterštumo, nei su dorais veiksmais susijusios atsižadėjimo naudos ir jų apvalančio aspekto. Kai kitas pasaulis tikrai esti, o laikomasi požiūrio, kad kito pasaulio nėra, tai neteisingas požiūris. Kai kitas pasaulis tikrai esti, o galvojama, kad kito pasaulio nėra, tai neteisinga mintis. Kai kitas pasaulis tikrai esti, o sakoma, kad kito pasaulio nėra, tai neteisinga kalba. Kas sako, kad kito pasaulio nėra, kai kitas pasaulis tikrai esti, jis prieštarauja arahantams žinantiems kitus pasaulius. Kai kitas pasaulis tikrai esti, o kitam įteigiama, kad kito pasaulio nėra, tai neteisingo mokymo įteigimas. Dėl to neteisingo mokymo įteigimo jis save aukština, o kitus peikia. Taip atsižadama praeityje buvusio gero elgesio ir įsitvirtinama blogame elgesyje. Ir taip, atsiranda ši daugybė blogų, nedorų reiškinių sąlygotų neteisingo požiūrio: neteisingas požiūris, neteisinga mintis, neteisinga kalba, priešiškumas tauriesiems, neteisingo mokymo įteigimas, savęs aukštinimas ir kito peikimas. Apie tai, namų šeimininkai, išmintingas žmogus svarsto taip: „Jei kito pasaulio nėra, tai šis gerbiamas žmogus po kūno žūties, užsitikrins savo saugumą. Tačiau, jei kitas pasaulis esti, šis gerbiamas žmogus, po kūno žūties, po mirties atgims pragaištingoje, blogoje vietoje, kančių pasaulyje, pragare. Net jei kito pasaulio nebūtų, ir tų gerbiamų atsiskyrėlių ir brahmanų žodžiai būtų tiesa, šis gerbiamas žmogus vis vien jau šiame gyvenime yra smerktinas išmintingųjų kaip blogo elgesio žmogus, neteisingų pažiūrų, išpažįstantis (kitų pasaulių) neegzistavimą.” Jei gi kitas pasaulis esti, tuomet šis gerbiamas žmogus išmetė dvipusiškai nelaimingą kauliuką: jis ir šiame gyvenime yra smerktinas išmintingųjų, ir po kūno žūties, po mirties atgims pragaištingoje, blogoje vietoje, kančių pasaulyje, pragare. Taip jis neteisingai suprato ir pritaikė šį nenuginčijamą mokymą taip, kad jis galioja tik vienu atveju, o dorąją galimybę atmetė.