Tarp jų, namų šeimininkai, tikėtina, kad atsiskyrėliai ir brahmanai, kurie išpažįsta tokią doktriną, laikosi tokių pažiūrų: „Esti būtybių teršimо priežastis, esti sąlyga, būtybės susiteršia priežastingai, sąlygotai … Veikiami likimo, aplinkos ir gamtos, jie vystosi ir patiria malonumą ir skausmą tarp šešių rasių,” – jie atsisakę šių trijų nedorų veiksmų: blogo elgesio kūnu, blogo elgesio kalba ir blogo elgesio protu, gyvens pritaikydami šiuos tris dorus veiksmus: gerą elgesį kūnu, gerą elgesį kalba ir gerą elgesį protu. Dėl kokios priežasties? Juk tie gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai mato ir nedorų veiksmų kartumą, kenksmą ir užterštumą, ir su dorais veiksmais susijusią atsižadėjimo naudą ir jų apvalantį aspektą. Kai priežastis tikrai esti, ir laikomasi požiūrio, kad priežastis esti, tai teisingas požiūris. Kai priežastis tikrai esti, ir galvojama, kad priežastis esti, tai teisinga mintis. Kai priežastis tikrai esti, ir sakoma, kad priežastis esti, tai teisinga kalba. Kas sako, kad priežastis esti, kai priežastis tikrai esti, jis neprieštarauja arahantams išpažįstantiems priežastingumą. Kai priežastis tikrai esti, ir kitam įteigiama, kad priežastis esti, tai teisingo mokymo įteigimas. Dėl to teisingo mokymo įteigimo jis nei save aukština, nei kitus peikia. Taip atsižadama praeityje buvusio blogo elgesio ir įsitvirtinama gerame elgesyje. Ir taip, atsiranda ši daugybė dorų reiškinių sąlygotų teisingo požiūrio: teisingas požiūris, teisinga mintis, teisinga kalba, nepriešiškumas tauriesiems, teisingo mokymo įteigimas, neaukštinimas savęs ir nepeikimas kito. Apie tai, namų šeimininkai, išmintingas žmogus svarsto taip: „Jei priežastis esti, tai šis gerbiamas žmogus po kūno žūties, po mirties atgims geroje vietoje, danguje. Net jei priežasties nebūtų, ir tų gerbiamų atsiskyrėlių ir brahmanų žodžiai būtų tiesa, šis gerbiamas žmogus vis vien jau šiame gyvenime yra girtinas išmintingųjų kaip doro elgesio žmogus, teisingų pažiūrų, išpažįstantis priežastingumą.” Jei gi priežastis esti, tuomet šis gerbiamas žmogus išmetė dvipusiškai laimingą kauliuką: jis ir šiame gyvenime yra giriamas išmintingųjų, ir po kūno žūties, po mirties atgims geroje vietoje, danguje. Taip jis teisingai suprato ir pritaikė šį nenuginčijamą mokymą taip, kad jis galioja abejais atvejais, ir atmetė nedorąją galimybę.