Garbus Gotama dėvi apdarus ant kūno nei per aukštai, nei per žemai. Jie nei per daug prigludę prie kūno, nei per daug laisvi, ir vėjas nenupučia jų nuo kūno. Dulkės ir purvas nelimpa prie Garbaus Gotamos kūno. Nuėjęs į vienuolyną, jis atsisėda į jam paruoštą vietą. Atsisėdęs jis nusiplauna kojas, tačiau Garbus Gotama nesileidžia į jų gražinimą. Nusiplovęs kojas, jis atsisėda sukryžiavęs jas, laikydamas kūną tiesiai, sutelkęs atidą priešais save. Jis nesukelia ketinimų pakenkti sau, kitiems ar abiem, jis sėdi sukeldamas ketinimą atnešti naudą sau, kitiems, abiem ir net visam pasauliui. Atėjęs į vienuolyną, jis moko susirinkusiuosius Dhammos. Jis jų nei liaupsina, nei bara. Vien kalba apie Dhammą jis pamoko, įkvepia susirinkusiuosius, įžiebia juose ugnelę, pradžiugina juos. Kalba, sklindanti iš jo lūpų, pasižymi aštuoniomis savybėmis: ji yra aiški, suprantama, melodinga, girdima, skambi, eufoniška, gili ir skardi. Tačiau, nors jo balsas suprantamas visiems susirinkusiems, jo kalba neišeina už tų klausytojų ribų. Pamokyti, įkvėpti žmonės, su įžiebta juose ugnele, pradžiuginti pakyla nuo savo vietų ir išeina žiūrėdami tik į jį ir nepamiršdami (to, ką išgirdo).